Biografija

Adomas Mickevičius (1798–1855) – žymiausias lenkų ir XIX a. Lietuvos poetas, iškilus Europos romantizmo literatūros autorius.

Vaikystė. Mokykliniai metai
Gimė 1798 m. per Kūčias, Naugarduke (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje, antrasis iš penkių Mickevičių sūnų. Pakrikštytas buvo Adomo Bernardo vardu, tačiau antrojo vardo niekada pats nevartojo; studijų metais pasirašinėjo laiškus bičiuliams Adomo Napoleono, „Napoleono iš Naugarduko“ vardu – tapatindamasis su Prancūzijos karvedžiu, į kurį Lietuvos ir Lenkijos visuomenė buvo sudėjusi Abiejų Tautų
Respublikos atkūrimo viltis. Pro Naugarduką į Rusiją žygiavo ir nugalėta atgal sugrįžo Napoleono armija, kurioje kovėsi buvusios Respublikos piliečiai. Būsimajam poetui ji paliko didelį įspūdį. „Napoleonmečio“ realijomis vėliau parėmė savo žymiausio kūrinio – poemos Ponas Tadas – siužetą. Tėvai Mikalojus ir Barbora Mickevičiai buvo neturtingi bajorai. Vaikų atmintyje išliko šviesus jų paveikslas: vyriausiasis sūnus Pranciškus po daugelio metų atsiminimuose rašė, kad tėvai garsėję „savo dorybėmis, darnia šeima, meile artimui, gailesčiu neturtingiesiems… o labiausiai tikru prisirišimu prie numylėtos Lietuvos žemelės – mielos ir brangios mūsų tėvynės“.
Tėvas Mikalojus Mickevičius, Naugarduko advokatas, buvęs Tado Kosciuškos sukilimo
dalyvis, namuose palaikė Vyriausiojo vado kultą, patriotinę dvasią. Rašė eiles, mėgo
deklamuoti, turėjo gerą atmintį. Adomas, pradėjęs eiliuoti apie dvyliktus savo metus, tėvui
išdrįsęs parodyti vos kelis eilėraščius. Tėvas mirė anksti –1812-aisiais, kai Adomui ėjo
keturiolikti – likus mėnesiui iki Napoleono invazijos į Rusiją. Motiną atsiminė visuomet su
didele meile; poemos Ponas Tadas invokacijoje įrašyta asmeninė legenda apie ją, vaikystėje išgelbėjusią gyvybę, įgyja apibendrintą visuomet lydinčios globos ir saugos prasmę.
1820 m. rudenį motinai mirus, vilniškiai bičiuliai ilgai slėpė šią žinią nuo Kaune mokytojavusio Adomo, baimindamiesi jo nevilties. Nuo vaikystės turėjęs ryškią vaizduotę: poetas atsimena, kad jam buvo sunku mokytis rašyti, nes ant lentelės brėžiamos raidės dingodavosi kaip „sutraiškyti vorai“, kurie visuomet kėlę pasibjaurėjimą. Save įveikti padėjęs motinos pasergėjimas, kad turtingieji gali nesimokyti rašyti, nes už juos sekretorius „mojuos plunksna“, o neturtingieji turi patys mokėti savim pasirūpinti. Iš tiesų du Mickevičių sūnūs – Adomas ir jaunesnysis Aleksandras – pasiekė išsilavinimą universitete, gyveno „iš plunksnos“. Aleksandras Mickevičius(1801–1871), baigęs teisės studijas Vilniuje, dėstė romėnų, lietuvių ir lenkų teisę žymiajame Kremeneco licėjuje Ukrainoje; po sukilimo caro valdžiai jį uždarius, dirbo teisės profesoriumi šiame krašte – Kijevo, vėliau Charkovo universitetuose. 1807–1815 metais Adomas Mickevičius mokėsi Naugarduko apskritinėje mokykloje, vadovaujamoje vienuolių dominikonų. Pagal švietimo reformą, pradėtą dar Respublikos laikais, mokykla buvo kasmet vizituojama Vilniaus universiteto profesorių, čia buvo gyva patriotinė atmosfera. Veikė savotiška moksleivių savivalda, draugiškas teismas, kuriame, sprendžiant įvairius bendramokslių ginčus, vadovautasi LDK statutu. Adomas yra buvęs išrinktas šio teismo pirmininku. Mokykla turėjo mėgėjišką teatrą, kuriame teko dalyvauti ir būsimam poetui. Yra išlikusi biografinė legenda, kad statant spektaklį pagal žymaus lenkų klasicisto Aloyzo Felinskio (1771–1820) tragediją Barbora Radvilaitė, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo Adomui teko Barboros rolė. Vienoje scenoje Adomas tyčia užmynęs ant rankos prieš jį klūpančiam bendramoksliui, vaidinusiam Žygimantą Augustą, ir nusileidus uždangai, aktoriai taip apsikūlę, kad turėję papildomai nusigrimuoti kitai spektaklio daliai… Berniukai, mokydamiesi lotynų kalbos ir Antikos literatūros, svajodavę aplankyti Romą, – taip pat, kaip po šimtmečio jų bendraamžiai svajos apie Paryžių. Bet Romą, anot Mickevičiaus, anuomet „iš Naugarduko pasiekti buvę sunkiau nei mėnulį“. Vis dėlto, kaip pažymi poeto biografai, įspūdinga, kad kuklios kilmės Lietuvos provincialas niekada neišgyveno
jokio komplekso dėl savo šaknų. Priešingai, vaikystės kraštą, čia praleistus metus
laikė neįkainojama savo patirtimi, likimo dovana, tapusia dosnia kūrybos versme. Imlios sąmonės nuo vaikystės sugerta žmonių, skirtingų kalbų, kultūrų įvairovė, girdėtas gudų, lenkų, lietuvių folkloras (valstiečių ir bajorų) vėliau maitino poeto vaizduotę ir grįžo į tekstus.
Pagal mokyklos baigimo pažymėjimą, Adomas buvo vidutinės sveikatos, „besaikio
uolumo“, puikiai įvertintas už istoriją, labai gerai – už logikos, fizikos, gamtos istorijos
dalykus, gerai – už elgesį ir literatūrą.

Vilniaus universitete. Poetinis debiutas
1815 m. Mickevičius įstojo į tuo metu klestėjusią aukštąją mokyklą – Vilniaus universitetą,
– iš pradžių į Fizikos ir matematikos fakultetą, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų
menų fakultetą. Universitete Adomas Mickevičius susitiko bičiulių ir bendraminčių – vaikinų,
daugiausia kilusių, kaip ir jis pats, iš istorinės Lietuvos smulkiųjų bajorų šeimų. Šios
kartos jaunuoliai sudarė pirmąsias XIX a. profesinės inteligentijos gretas. Artimiausiam
draugų rateliui priklausė Tomas Zanas (1796–1855), Jonas Čečiotas (1796–1847), Juozapas Ježovskis (1798–1855), Pranciškus Malevskis (1799–1870), Anupras Petraškevičius (1794–1863). 1817 m. rudenį šie studentai įkūrė Filomatų, „mokslo bičiulių“ draugiją. Iš pradžių draugijos tikslai apėmė bendrą savišvietą, pagalbą vieni kitiems studijuojant, dalijimąsi idėjomis. Tai buvo ir savotiškos kūrybinės dirbtuvės: per draugijos susirinkimus trys jos poetai – Mickevičius, Zanas ir Čečiotas – skaitydavo eiles. Vykdavo ir savotiški poetų turnyrai, varžytasi kuriant „jambus“ – humoristinius eilėraščius iš studentiško bičiulių gyvenimo. Filomatai skaitė Apšvietos autorius, jais žavėjosi ir sekė savo kūryboje. Ypač populiarūs buvo Voltero (1694–1778) kandūs, satyriniai, laisvamaniški tekstai. Mickevičius filomatų susirinkimuose skaitė šio Apšvietos autoriaus poemų perdirbinius„Mieško, Naugarduko kunigaikštis“ ir „Ponia Anelė“, poemos „Orleano mergelė“ vertimo fragmentus. 1818 m. debiutavo Vilniaus spaudoje meistrišku klasicistinės stilistikos eilėraščiu „Miesto žiema“. Tačiau į filomatų akiratį pateko ir romantizmo judėjimą skirtingose šalyse įžiebę autoriai – Žanas Žakas Ruso, Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris, Džordžas Baironas. Ryškėjančią naują Mickevičiaus kūrybos linkmę žymėjo 1819 m. žiemą Vilniaus spaudoje paskelbta stilizuota sakmė „Živilė“ – išspausdinta anonimiškai, kaip ištrauka iš senų kronikų. Jos siužetą vėliau Mickevičius perkūrė poemoje Gražina, o šį pasakojimą apie „garbingą karienę“ pastebėjo ir į savo pirmąją Lietuvos istoriją 1822 m. įtraukė buvęs Mickevičiaus bendrakursis VU Simonas Daukantas. Ilgainiui ėmė ryškėti patriotiniai filomatų veiklos tikslai, masoniški draugijos bruožai: siekis slapta veikti studentų nuotaikas, įsitikinimus, sukurti moralinio pasipriešinimo Rusijos okupacijai aplinką – „slaptą dorybės valdžią paskleisti pasauly“. Pradėjo kurtis žemesnės Filomatų draugijos, apimančios vis daugiau studentų – Bičiulių draugija, Spindulingieji, Filaretai. Patys filomatai pirmykštę savišvietos grupelę vis labiau ėmė suvokti kaip „draugų respubliką“, kurios tikslas yra ugdyti būsimąjį krašto kultūrinį, intelektualinį elitą, skatinti bendraamžių pilietinį sąmoningumą ir solidarumą, kreipti juos prie „bendrojo gėrio savo tėvynėj“ siekių, vis labiau įgyjančių politinę – Respublikos atkūrimo – prasmę. 1819 m. Mickevičiaus sukurtam tekstui pritaikę masoniškos dainos melodiją filomatai giedojo savąjį himną:

Ei, džiaugsmu jau akys tviska,
Vainikai kaktas dabina,
Broliai čia visi, saviškiai
Draugiškai apsikabina!
Meskim prieš slenkstį išrovę
Prabangą, klastą, puikybę,
Nes čia amžina šventovė
Tėvynės, mokslo, dorybės.
(Vertė Kornelijus Platelis)

1819 metais baigęs studijas, Mickevičius buvo paskirtas dirbti mokytoju į Kauno apskritinę
mokyklą. Vedė lotynų literatūros, lenkų retorikos, istorijos ir teisės pamokas, uoliai
joms ruošdavosi. Po smagaus, turiningo gyvenimo Vilniuje čia prislėgė darbo rutina.
Nors mėgo iškylas po miesto apylinkes, susirado naujų pažįstamų, visgi ilgėjosi bičiulių,
jautėsi vienišas. „Broliams filomatams“ pirmaisiais darbo metais rašė: „Bet koks aš čia
būnu nuobodžiaujantis, piktas – žodžiu, nelaimingas, šito jūs niekada sėdėdami Vilniuje
nesuprasite.“ Tačiau ilgainiui pajuto, kad vienatvė „žadina vaizduotę“. Voltero „Orleano
mergelės“ vertimas, pradėta rašyti (neišlikusi) klasicistinė drama „Demostenas“, didaktinė
poema „Bulvė“ taip ir liko nebaigti – Mickevičius ėmė kurti balades, romansus, „mieliausiojo Šilerio“ sekimus…Lemtinga buvusi 1820 m. vasara – atidirbęs pirmuosius metus mokykloje, poetas leido atostogas Naugarduke ir jo apylinkėse, Ščiorsuose, turtingoje grafų Chreptavičių bibliotekoje, kur rinko medžiagą istorinei poemai Gražina. Per Zaną susipažino su Tuhanovičių ir Plužinų dvarininkais, Vereščiakų šeima, su savo bendraamže Marija Vereščiak, artimųjų ir bičiulių vadinta Marile. Bičiuliams apie tą vasarą Adomas entuziastingai rašė: „Važinėjimas, medžiojimas, žiūrėjimas į gražuoles, klausymasis, grojimas, veikimas, netgi kalbėjimas apie [slaptaženklis, žymintis masonus] su tetervinais [t. y. masonais], kalkuliavimas, leipimas juokais, visą naktį revoliucinės dainos gausiame būryje […] – štai trumpas atostogų vaizdas.“
Tuhanovičiuose Mickevičius galutinai apsisprendė dėl savo literatūrinės kūrybos
pobūdžio – atsiremti į tradicinę liaudies pasaulėjautą, į jos kosminę, mitinę vaizduotę,
įžvelgti joje išmintingą pasaulio pažinimo patirtį, ne vien – švietėjišku požiūriu – liaudies
prietarus. Apsisprendimo momentą vėliau poetas taip prisiminė:
Kartą išklausiusi labai įdomios žvejo pasakos, Marija, atsigręžusi į mane šūktelėjo:
– Štai poezija! Parašyk ką nors tokio!
Tie žodžiai giliai įsmego man į širdį, ir nuo tada pasirinkau savo poezijos kryptį.
Įsisiūbavę jausmai Marilei Vereščiak, netrukus po pažinties su poetu ištekėjusiai už
grafo Lauryno Putkamerio, paliko pėdsaką Mickevičiaus kūryboje, tapo romantine neišsipildžiusios meilės legenda. Ši legenda jau pora šimtmečių traukia Mickevičiaus biografų, kūrybos tyrėjų, skaitytojų dėmesį, yra sulaukusi daugybės aprašymų – tiek mokslinių, tiek literatūrinių. Poezijos autobiografiškumas – būdingas romantinės literatūros bruožas: kūrinio subjektas, herojus vaizduojamas kaip artimas autoriui, iškyla ne vien kaip fantazijos padarinys, bet kaip konkretaus asmens išraiška.
1822 m. pavasarį Vilniuje Universiteto spaustuvininkas Juozapas Zavadzkis išleido pirmąją
Adomo Mickevičiaus knygą – rinkinio Poezija (Poezje) pirmąjį tomą. Pagrindinė jo
dalis – ciklas „Baladės ir romansai“ – laikomas romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir
Lietuvos literatūrose. Leidėjas iš pradžių skeptiškai vertino jaunuolio ambicijas publikuoti
savo kūrybą, nes „Vilniuje poezija nerašoma, tik Varšuvoje.“ Taip būta klasicizmo epochoje
– literatūrinis Vilnius tuomet garsėjo veikiau aštria ir šmaikščia laikraščio Gatvės žinios
satyrine proza. Netrukus paaiškėjo, kad Mickevičiaus Poezija – visiškai naujas reiškinys,
paneigęs šį „dėsnį“: pirmasis 500 egzempliorių tiražas buvo veikiai išpirktas; išspausdintas
antrasis, 1500 egzemplioriai – tai liudijo didelį tiems laikams leidinio populiarumą. Anot
Mickevičiaus atsiminimų, labiausiai jis buvo skaitomas „paprastų“ skaitytojų, o klasicistiniuose salonuose jo poezija piktintasi ir juoktasi iš jos (ypač skaitytojus trikdė Vėlinės). Mickevičius žymiajame cikle perkūrė viduramžių žanrines formas – epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Baladė tapo itin patraukli romantikams dėl savo formos laisvumo, stebuklinio prado, liaudiškos poetikos panaudojimo galimybių (balades yra rašę Šileris, Gėtė, A. Puškinas, Maironis). Vyraujanti poetinio ciklo tema – nematomos, paslaptingos, grėsmingos pasaulio sferos apraiškos. Žmogus pasirodo daugeriopais, slaptais ryšiais susisaistęs su anapusybe, su kosminėmis (pasaulio tvarką palaikančiomis) gamtos galiomis. Gamta ir žmogus iškyla kaip vieno gyvybingo organizmo dalys. Čia ir valingi, ir spontaniški žmogaus veiksmai sulaukia netikėto aukštesnių jėgų atsako – ar kaip moralinio atpildo,ar dovanos, ar susidūrimo su būties paslaptimis. Tekstai įvairūs savo poetika ir stilistika – žmogaus susidūrimas su antgamtinėmis galiomis vienur pasirodo kaip sukrečiantis įvykis, patyrus „baisią ir nuostabią paslaptį“ („Svitezis“, „Lelijos“), kitur – kaip jautriai pasakojama kasdienė istorija („Kanklininkas“, „Tėvulis grįžta“), dar kitur – kaip komiškas spektaklis („Patinka“, „Ponia Tvardovska“). Nauja buvo ir tai, kad susidūrimai su antgamtine paslaptimi baladėse įkomponuoti į atpažįstamą, geografiškai konkretų istorinės Lietuvos peizažą, susieti su Lietuvos istorinėmis, kultūrinėmis detalėmis (pvz., „Svitezis“).
Programinis ciklo eilėraštis „Romantika“ sukomponuotas kaip nedidelis draminis
vaizdelis, kuriame iškyla pasaulio pažinimo klausimas. Kelių veikėjų dialogais išsakoma
romantizmo epochai būdinga skirtingų pasaulėvaizdžių sandūra – racionalistinio, švietėjiško, pagrįsto moksliniu pažinimu, protu pažįstamais dėsniais ir normonis, bei romantinio, paremto empatija ir vaizduote, jausmu ir tikėjimu, atviro anapusybės nuojautoms, religiniam patyrimui. Kaip alternatyva technologizuotam mokslininko žvilgsniui („stiklui“), iškeliama kita pasaulio pažinimo galimybė – tiesioginis „širdies žvilgsnis“ (emocinis susitapatinimas, intuityvi įžvalga, vaizduotė). Mokslininko teorinis mąstymas skirtas tirti pasaulį iš šalies, iš atstumo, o „širdies žvilgsnis“ padeda įsitraukti į tarpasmeninius ryšius su žmonėmis, juos suprasti ir su jais gyventi. Toks santykis atveria „gyvąją tiesą“ – tokią, kuri skatina suvokti žmogaus gyvenimo prasmę, žmogiškų ryšių paslaptį, patirti pasaulio šventumą.
Apskritai Mickevičius giliai suvokė mokslinio ir religinio pasaulėvaizdžio atsiskyrimą kaip
lemtingą epochos lūžį, kreipiantį Vakarų civilizaciją nauja, technologijų plėtotės linkme.
Suvokė, kad tai iš esmės pakeis žmonių gyvenimą ateinančiais amžiais. Yra liudijimų, kad
Mickevičius po kelerių metų Rusijoje buvo pradėjęs prancūziškai rašyti fantastinį romaną
„Ateities istorija“, kurio veiksmas vyksta 2000 metais. Autorius sumanęs „pavaizduoti numatomas materialistinio egoizmo ir egoistinio racionalizmo pasekmes“, beje, pragaištingiausiai palietusias vyrus, o moterys, pagal sumanymą, dar lieka „civilizacijos viltis“ (panašus motyvas iškyla ir „Romantikoje“, iš dalies – poetinėje apysakoje Gražina). Iš išlikusių sumanymo užuominų matyti, kad Mickevičius stebėtinai tiksliai numatė išradimus – kaip žmogaus kūno, juslių pratęsimus – kuriais mes naudojamės šiandien: aviaciją, kosminius satelitus, radiją ir garso aparatūrą, netgi kažką panašaus į internetą ar televiziją.
Dėl cenzūros į rinkinį nepateko 1820 m. parašyta „Odė jaunystei“, kurią Mickevičius
perskaitė viename filomatų susirinkime. Eilėraštyje su patosu iškeliama revoliucinė jaunystės energija – kūrybinė galia. Skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha, apimanti visą žmoniją ir pasaulį (panašiai kaip Šilerio odėje „Džiaugsmui“). Kaip būdinga ankstyvojo
romantizmo literatūrai, emocingai išsakomas kūrybinis polėkis idealo link, įsipareigojimo
jam vertė ir grožis, nors pats tų siekių tikslas lieka mįslingas, pridengtas bibline vaizdinija.
Naujoji epocha – kūrybingo, todėl laisvo žmogaus epocha. Ši idėja išlieka aktuali ir XX a.
modernizmo kultūroje.
Po metų, 1823-aisiais, II Poezijos tome Mickevičius paskelbė dramos Vėlinės II ir IV dalis
bei poetinę apysaką Gražina. Gražinoje sukurtas Viduramžių Lietuvos moters karžygės,
Naugarduko kunigaikštienės paveikslas. Vienas svarbiausių jo bruožų – Gražina veikia,
vadovaudamasi moraline intuicija, ne racionaliu išskaičiavimu, kitaip nei jos vyras kuni-gaikštis Liutauras. Gražina lenkų ir lietuvių kultūroms davė naują, poeto sukurtą moters vardą lietuviška šaknimi, įkvėpė moterims herojišką idealą, kuris, kaip būdinga romantizmo epochai, buvo suprastas ir įgyvendintas tiesiogiai. Lietuvių grafaitė Emilija Pliaterytė, dalyvavusi 1831 m. sukilime, neabejotinai sekė Mickevičiaus literatūriniu vaizdiniu. Pliaterytės, moters-karžygės legendą Mickevičius pats vėliau pratęsė, po sukilimo parašęs jai skirtą eilėraštį „Pulkininko mirtis“, baigiamą tokiomis eilutėmis: „…tai buvo mergina, / Tai lietuvė, mergina-karžygė, / Sukilėlių vadė – Emilija Pliater!“. Dar po dešimtmečio Emiliją Pliaterytę minėjo kaip naujos, „moterų išsilaisvinimo epochos“ pirmąjį ženklą.
Pagrindinė dramos Vėlinės tema – gyvųjų ir mirusiųjų, regimojo ir neregimojo pasaulių,
žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės egzistencijos santykiai. II dalyje imituojamos archajiškos Vėlinių apeigos. Daugiau nei po dešimties metų rašydamas pratarmę prancūziškajam dramos vertimui Paryžiuje, poetas taip paaiškino Vėlinių etnografines realijas: „Iš pradžių veiksmas vyksta Lietuvos gilumoje, kaimo koplyčioje, o poetiškasis šios scenos pasaulis sukurtas remiantis liaudies vaizdiniais, kurie susideda iš pagoniškųjų tradicijų liekanų, perpintų krikščioniškojo tikėjimo elementais“. „Pagarbą protėviams, pagarbą mirusiesiems“ Mickevičius yra nusakęs kaip ypatingą lietuvių pasaulėjautos bruožą.
Dramos II dalyje burtininko iškviestos vėlės liudija „gyvąsias tiesas“, susijusias su pagrindiniais žmogaus egzistencijos klausimais – kančios ir kaltės, tarpasmeninių ryšių ir
gyvenimo vertės. Savitai parafrazuojami Evangelijos, Antikos mitologijos motyvai. IV dalyje
sukurtas pirmasis Lietuvos literatūroje romantinio individo paveikslas, artimas Gėtės
romano Jaunojo Verterio kančios herojui. Tai individualistas, pasinėręs į savo jausmų pasaulį, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovės, neišsprendžiamą žmogaus likimo, kančios paslaptį. Herojus meilės jausmą patiria kaip dramatišką lemtį – dar anapus, iki sielos įsikūnijimo žemėje jam skirtą likimą. Pagal tokią romantinę sampratą, žmogaus gyvenime, jo likime reiškiasi ne tik fiziniai, bet dvasiniai pasaulio dėsniai. Jie dramatiškai susikerta su socialinėmis normomis (Gustavas įsimylėjo socialiai sau nelygią merginą, kuri jį atstūmė dėl luominio prestižo ir turtinio išskaičiavimo). Tokiu susikirtimu socialinių normų pasaulis parodomas kaip sąlygiškas, ribotas – čia glūdėjo ir romantinio „meilės polėkio“ revoliucinė galia. Kita vertus, vedybos iš meilės tapo įtakinga amžiaus papročius keičiančia idėja, ir ilgainiui emocinio ryšio, emocinio suderinamumo reikalavimas pakeitė tradicinį socialinį-turtinį sandorį kaip pagrindinį santuokos motyvą.
Vėlinėmis Mickevičius siekė sukurti naują dramos formą, pasižyminčią realistinės ir
simbolistinės poetikos jungtimis, fragmentiškumu, neišbaigtumu. Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko žmogaus pasaulyje neįmanoma išsakyti tiesiogiai. Mickevičius, ne kartą iš
pagrindų abejojęs savo kūrybos prasmingumu, Vėlines laikė geriausiu, bent „labiausiai
vertu skaityti“ savo kūriniu.

Tremtis į Rusiją
1823 m. gegužės 3 d. vienas Vilniaus gimnazijos mokinys klasėje ant lentos užrašė šūkį,
šlovinantį Abiejų Tautų Respublikos konstituciją. Tai tapo pretekstu Rusijos valdžiai Lietuvoje kelti jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesą. Prasidėjo tardymai ir areštai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius, uždaryti į kalėjimu paverstą Vilniaus bazilijonų vienuolyną. Poetas čia išbuvo pusmetį. Suimta moksleivių iš Kėdainių, Kražių mokyklų. Šių įvykių patirtimi Mickevičius vėliau pasirėmė, kurdamas Vėlinių III dalies siužetą. Nuosprendis poetui buvo palyginti su kitais gana švelnus – tremtis į Rusiją. Per šį procesą buvo išblaškyta aktyvi, kūrybinga istorinės Lietuvos jaunuomenės karta. Dalis jos, kaip rašė buvęs filomatas Ignas Domeika (1802–1889), vėliau tapęs žymiu Čilės geologu ir Santjago universiteto rektoriumi – „susirinko vėl, bet jau ne studentų gegužinėje ar posėdyje, bet su kardu tautos sukilime“.
Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. – kaip pasirodys, visam laikui. Iš
pradžių nukeliavo į imperijos sostinę, kartu su Malevskiu ir Ježovskiu gavo paskyrimą
į Odesos licėjų. Odesoje neradęs tarnybos pragyveno keletą mėnesių, aplankė Krymą.
Su šia kelione, egzotiško krašto, jo kultūros patirtimi, keliautojo, piligrimo nuotaikomis
susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“, paskelbtas 1826 m. Maskvoje publikuotame
rinkinyje Sonetai.
Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“, įvedančiu į naują gamtos vaizduoseną.
Tai romantizmo epochoje susiformavusi peizažo kaip subjekto vidinių būsenų atitikmens
poetika (būdinga, pvz., anglų romantikams, ypač V. Vordsvortui). Jutimiškai konkretus,
tikroviškas vaizdinių sluoksnis nusakomas taupiomis, bet taikliomis detalėmis. Kartu šie
vaizdiniai atveria tiesiogiai neišsakomą potekstę, egzistencinius eilėraščio motyvus: gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą,
ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos
plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prie
lemtingos ribos. Griežta klasikine soneto forma išsakomas gamtinio ir vidinio, žmogaus
sąmonės peizažo persipynimas – nauja Mickevičiaus poetinės meistrystės išraiška.
Nuo 1825 m. pabaigos Mickevičius apsistojo Maskvoje, formaliai tapo Maskvos generalgubernatoriaus kanceliarijos tarnautoju, tačiau tų pareigų nesiėmė, siekė gyventi iš
literatūrinių honorarų. Čia įsitraukė į rusų aristokratinio, kūrybinio elito gyvenimą, tapo
laukiamas svečias žymiausiuose Maskvos salonuose. Kaip vėliau rašė vienas jo „draugų
rusų“, Mickevičius buvo vertinamas dėl „puikaus išsilavinimo ir stebinančio įvairių tautų
literatūros išmanymo“, bendravimo charizmos. Ypač išgarsėjo kaip neprilygstamas improvizatorius (kuriantis eiles lenkų kalba ar prozą – prancūzų kalba spontaniškai pagal
duotą temą, lydimą muzikinio akompanimento). Susipažino ir bendravo su poetu Aleksandru Puškinu. Mickevičiaus kūryba tuo metu pradėta versti į rusų ir vokiečių kalbas;
poeto šlovė ėmė sklisti Europoje.
Tremtyje išryškėjo naujos Mickevičiaus kūrybos tendencijos – siekis literatūrine kūryba
tiesiogiai veikti skaitytojų politines nuotaikas. 1828 m. Peterburge Mickevičius išleido
poemą Konradas Valenrodas – su iškalbingu epigrafu iš italų filosofo Nikolo Makiavelio
(1469–1527) politinio traktato Valdovas (1523): „Nes turite žinoti, kad yra du kovos būdai…
reikia būti lape ir liūtu“. Poemoje pasinaudota istorinės kaukės poetika – jos siužetas
paremtas Viduramžių Lietuvos kovų su kryžiuočiais realijomis, tačiau iš tiesų keliama
aktuali, į dabartį nukreipta slaptai ruošiamo maišto prieš politinę priespaudą idėja. Ją
poetas traktavo romantinio mesianizmo dvasia kaip teisingą kovą ne tik prieš imperijos
agresiją, bet ir metafizinį blogį, kurį galima įveikti ir neteisėtais būdais. Amžininkai šią
poemą perskaitė kaip sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją: anot vieno iš
1830–1831 m. sukilimo dalyvių, „Žodis tapo kūnu, o Valenrodas – Belvederiu“.

Emigracijoje
Gana netikėtai gavęs užsienio pasą Mickevičius 1829 m. vasarą galėjo palikti Rusiją. Laivu
pasiekė Vokietiją, Berlyne klausėsi filosofo Georgo Vilhelmo Frydricho Hegelio paskaitų,
laiškuose apie jas atsiliepė be entuziazmo, ironizuodamas filosofijos disciplinos akademinį
uždarumą. Lankėsi Prahoje, susipažino su čekų mokslininkais ir rašytojais. Veimare
sustojo prie Šilerio kapo, susitiko su Gėte – buvo širdingai jo priimtas; Bonoje – su Augustu
Šlėgeliu. Toliau keliavo į Šveicariją, Italiją. Romoje, nuo vaikystės svajotame aplankyti
mieste, apsistojo ilgiau, tyrinėjo senovės paminklus – antikinės ir krikščioniškosios
kultūros pėdsakus. Prieš Romos muziejus ir galerijas nublanko anksčiau matyti dailės
rinkiniai. „Palengva atsiveria mano mano juslės menams, kuriuos pradedu vertinti ir pažinti“; „Roma – vienintelis miestas užsienyje, kuriame galėčiau apsigyventi visam laikui,
nes vien jis pats, be žmonių daugybę metų gali teikti peno pramogai ir mokslams“, – rašė
bičiuliams iš Romos 1830 metais. Aplankė Neapolį, Siciliją, didelį įspūdį paliko Pompėja.
Ketino leistis kelionėn į Rytus, tačiau sulaikė Romoje įsižiebę jausmai lenkų grafaitei Henrietai Evai Ankvič.
Poeto likimą nauja vaga pakreipė 1830 m. lapkritį prasidėjęs sukilimas Lenkijoje, vėliau
Lietuvoje. Sukilime dalyvavo ir vyriausiasis Mickevičiaus brolis Pranciškus. Pats ketino
prie kovotojų prisijungti, tačiau kažkodėl delsė, galiausiai su padirbtu pasu iškeliavo
į Lenkiją. Ten praleido kelis mėnesius, bet sukilimui akivaizdžiai pralaimint, kovos lauko
taip ir nepasiekė. Dėl to buvo dalies amžininkų smerkiamas. Yra liudijimų, kad tuo metu
galvojo apie savižudybę. Šis metas laikomas nauju Mickevičiaus biografijos etapu, kuriame
jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį – savo kūryba palaikyti istorijoje nukentėjusios
lenkų tautos dvasią, savo raštais tarnauti tautai, iškelti jai naują, moralinę-religinę misiją
Europoje – „skleisti patriotizmo evangeliją“.
1832 m. atvyko į Drezdeną ir per trumpą laiką sukūrė III Vėlinių dalį, kurioje siekiama
įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią – kaip atpirkimą, dalyvaujant Dievo
numatytame žmonijos išganymo plane. Konkretus istorinis-politinis siužeto lygmuo
glaudžiai persipynęs su religiniu-metafiziniu: vaizduojama, kaip Rusijos valdžios vykdytose
Vilniaus studentų represijose dalyvauja kosminės gėrio ir blogio jėgos. Tais pačiais
metais apsistojo Paryžiuje, parašė ir išleido Lenkų tautos ir piligrimystės knygas – evangeliniu stiliumi sukurtą „patriotinį katekizmą“, skirtą Lenkijos ir Lietuvos emigrantams, užplūdusiems Europą. Knygose keliamas buvusios Lenkijos–Lietuvos Respublikos pavyzdys kaip galimas būsimos Europos tautų konfederacijos provaizdis. Šio laikotarpio lyrikoje vis labiau ryškėjo religinės temos, naujai iškilusi proto ir tikėjimo dilema, puikybės ir nuolankumo etinė įtampa, ezoterinės minties atgarsiai. Įsitraukė į prancūzų ir vokiečių mistinę filosofiją, studijavo Liudviko Klaudijaus de Sen-Marteno (1743–1803), Jakobo Biomės (1575–1624) veikalus. 1833 m. ėmėsi poemos Ponas Tadas, kurią pabaigė per nepilnus metus (išėjo 1834 m. Paryžiuje).
Ponas Tadas – poema, tapusi lenkų tautiniu epu, turėjusi didelį poveikį lietuvių romantizmo
literatūrinei vaizduotei ir XIX a. lietuvių tautinei savimonei. Jos veiksmas vyksta
1812 m. Napoleono karo su Rusija išvakarėse buvusios LDK teritorijoje, šiaurės Gudijoje
– turtingo bajoro dvare. Poema meniškai įamžino Respublikos, ir konkrečiai LDK bajoriškosios kultūros realijas, papročius, daiktus, žmonių tipus, jų gyvenimo būdą, pasaulėjautą, kalbą. Šis pasaulis vaizduojamas kaip gyvybingas, jaukus, palankus ir pakankamas žmogui, nors nėra uždaras nuo istorinių epochos įvykių, iškyla kaip esantis ant esminių permainų slenksčio. Senojo pasaulio pasikeitimas į naują – viena iš pagrindinių poemos temų. Šis pokytis paliečia ir bendruomenę (bajorų kova nuo privataus kivirčo iki išsivaduojamosios kovos), ir asmenį, jo atskirą gyvenimą (pagrindinio veikėjo Jackaus Soplicos istorija nuo puikybės kupino šaunaus šlėktos iki konspiratoriaus, siekiančio išpirkti kaltę dėl padaryto nusikaltimo). Poema yra ir vienas pirmųjų „prarasto laiko ieškojimo“ temos kūrinių – praeities, paliktos tėvynės pasaulis, jo patirtis sugrįžta atmintyje ir vaizduotėje, su menine išraiška įgauna tvarumo.
Poema pasižymi didžiule stilistikos įvairove – imituojamas, parodijuojamas klasikinis
herojinis epas, didaktinės, aprašomosios poemos formos. Kitais bruožais – tokiais kaip
suasmenintas pasakotojas, meilės istorijos intriga, spalvingi charakteriai, humoro stilistika
– priartėja prie eiliuoto romano žanro (plg. A. Puškino Eugenijų Oneginą, 1833).
Po didžiulio kūrybinio pakilimo rašant Vėlinių III dalį ir Poną Tadą poetas išgyveno kūrybinį
atoslūgį. Daug kas iš ankstesnės kūrybos pasirodė menka: „Man regis, jau niekada
plunksnos nesiimsiu niekams. Tik tas kūrinys ko nors vertas, kurį skaitydamas žmogus
gali pasitaisyti ar išminties pasimokyti“, – sakėsi 1834 m. laiške bičiuliui, ką tik pabaigęs
Poną Tadą. Tuo laikotarpiu parašė vieną paskutinių didesnių savo kūrinių – ciklą „Nuomonės ir pastabos“ (1834–1835), kuriame glaustu aforistiniu stiliumi perteikiamos studijuotų mistinių filosofų įkvėptos mintys. Vis didesnę reikšmę teikė ne žodžiui, o veiksmui. Kadaise Romoje žavėjęsis meno šedevrais, dabar į juos žvelgė su nuostaba, bet neteikė didesnės reikšmės: „Gražus tai daiktas, bet Kosciuška sukūrė gražesnį“, – taip 1848 m. įvertino garsiąsias XV a. Florencijos baptisterijos bronzines duris, Mikelandželo pavadintas „Rojaus vartais“.
1834 m. Mickevičius vedė Celiną Šimanovską, dar Maskvoje pažintos Europos muzikinio
pasaulio įžymybės – lenkų pianistės Marijos Šimanovskos – dukterį. Su ja susilaukė šešių
vaikų (dviejų dukterų – Marijos ir Elenos – bei keturių sūnų – Vladislovo, Aleksandro, Jono,
Juozapo). Šeimyninį gyvenimą apsunkino po poros metų prasidėjusi žmonos psichinė liga.
Siekdamas užsitikrinti nuolatines šeimos pajamas ir stabilesnį gyvenimą, 1839–1840 m.
Mickevičius dirbo romėnų literatūros dėstytoju Lozanos universitete Šveicarijoje. Čia parašė keletą nedidelių eilėraščių, kurie literatūros istorijoje vadinami Lozanos lyrika – tai iš
esmės paskutinieji Mickevičiaus poetiniai kūriniai, šedevrai, savotiškas atsisveikinimas su
poezija („Virš didžių, skaidrių vandenų“, „Pasruvo ašaros“, „Suverpti meilę“ ir kt.).

Paskutiniųjų metų mokslinė, visuomeninė, politinė veikla
1840 m. Mickevičius atsisakė dėstytojo vietos Lozanoje ir išvyko į Paryžių, kur tapo neseniai Collège de France įkurtos slavų literatūros katedros profesoriumi, dėstė slavų literatūros kursą. Iškalbinga, kad ketindamas įsitraukti į prancūzų akademinį gyvenimą
nesiekė „natūralizuotis“ – priimti Prancūzijos pilietybę, kaip mini 1841 m. laiške broliui
Pranciškui: „Gal tapsiu profesoriumi be natūralizacijos, nes man kažkaip gaila liautis buvus
valstybine prasme lietuviu ir nemiela pavirsti prancūzu.“ Atskira paskaita aptarė lietuvių
mitologiją, daug dėmesio skyrė lietuvių senosios tikybos religinei vaizduotei, jos
ryšiui su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politika ir kultūra.                                         Tuo pat metu Mickevičius susipažino su Andriumi Tovianskiu, iš Lietuvos atvykusiu
dvarininku, kuris 1841 m. Paryžiuje sutelkė religinę sektą, pavadintą „Dievo reikalu“. Mickevičius kartu su nemaža Lenkijos ir Lietuvos emigrantų dalimi tapo tovianizmo šalininku. Šis religinis sambūris atliepė dalyvių poreikį savarankiškai kurtis savo religinį gyvenimą, puoselėti savo tikėjimą, nesusaisant jo su bažnyčia. Ypač svarbu atrodė religiniais įsitikinimais nuosekliai grįsti visuomeninę ir politinę veiklą. Dėl sektos mokymo propagavimo ir Prancūzijos valdžiai nepriimtinų politinių pažiūrų skelbimo 1844 m. Mickevičius buvo atleistas iš slavų literatūros profesoriaus pareigų. 1847 m. nutraukė ryšius su „Dievo reikalu“, dalyvavo politiniuose „Tautų pavasario“ įvykiuose Italijoje, Paryžiaus lenkų emigracijos politinėje ir visuomeninėje veikloje. 1852 m. gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje, karčiai juokavo, kad ten esąs palaidotas tarp mirusiųjų. 1855 m. mirus žmonai ir netrukus prasidėjus Krymo karui – Rusijos ir Turkijos konfliktui – Mickevičius išvyko į Konstantinopolį (dab. Stambulas) organizuoti Lenkų legioną kovai prieš Rusijos imperiją. Tų pačių metų lapkričio pabaigoje mirė, greičiausiai užsikrėtęs cholera. Buvo palaidotas Paryžiuje, 1890 m. jo palaikai perkelti į Krokuvą, Vavelio katedros kriptą šalia Lenkijos ir Lietuvos valdovų kapų.

A. Mickevičiaus kūryba paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Ji sutelkė
ir formavo XIX a. skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių – lietuvių, lenkų,
gudų – lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su Lietuvos istorine atmintimi ir su vieta,
gimtine. XIX a. viduryje ir II pusėje (kai kuriais atvejais – ir daug vėliau XX a.) „tėvynė
Lietuva“ nemaža dalimi buvo suvokiama pagal Mickevičiaus literatūros kūrinius. Mickevičiaus kūryba veikė A. Baranauską, S. Daukantą, Maironį, Šatrijos Raganą, ir tas poveikis buvo tuo esmingesnis, kad visus juos siejo bendra LDK kultūros tradicija. Mickevičiaus kūryba, ypač poema Ponas Tadas sukūrė įtaigų Lietuvos mitą, skirtingai veikusį Lietuvos ir Lenkijos kultūrose.
Poema Konradas Valenrodas XIX a. pabaigoje buvo skaitoma kaip lietuvių tautinio atgimimo „vadovėlis“ (ypač dalis „Vaidilos sakmė“, išversta Vinco Kudirkos). Kita poemos dalis – „Daina“ („Vilija, mūsų upelių matutė…“) nuo XIX a. vidurio tapo verčiamiausiu Mickevičiaus tekstu, išreiškusiu tuo metu besiformuojančiai moderniajai lietuvių tautai aktualią savo-svetimo priešpriešą. Kartu šiame tekste pasirodąs Lietuvos upių santakos motyvas, kuriuo iškeliama kraštovaizdžio ir istorijos sąsaja, savo kilme siekia LDK Renesanso literatūrą, herojinį LDK epą – J. Radvano Radviliadą. 1948 m. visą poemą į lietuvių kalbą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas – pokario kontekste ji įgavo reikšmę kaip lietuvių patriotizmą ir slaptą kovą su priešu skatinantis tekstas. XX–XXI a. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą dar vertė Kazys Binkis, Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Maldonis, Vladas Šimkus, Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Bložė, Kornelijus Platelis ir kt.
1984 m. Vilniuje, skvere prie Šv. Onos bažnyčios Mickevičiui buvo pastatytas paminklas
(skulpt. Gediminas Jokūbonis). Šis paminklas tapo lietuvių kovos už laisvę simboliu:
1987 m. rugpjūčio 23 d. prie jo įvyko mitingas, kuriame buvo pirmąkart viešai sovietinėje
Lietuvoje pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji dokumentai. Šis mitingas
buvo pirmoji politinė lietuvių demonstracija, pažymėjusi Lietuvos Atgimimo – išsilaisvinimo
iš Sovietų Sąjungos – pradžią.                                                                                                 1990 m. Lietuvos valstybiniame akademine teatre režisierius Jonas Vaitkus pastatė dramą Vėlinės, spektaklyje dramos siužetas buvo susietas su XX a. tragiška Lietuvos istorine patirtimi, kuri Atgimimo metais iškilo į viešumą ir buvo prikausčiusi visuomenės dėmesį (okupacija, tremtys, rezistencija).
Po poros dešimtmečių Mickevičiaus vėlyvosios biografijos motyvais Marius Ivaškevičius
parašė satyrinę parodijų dramą Mistras, pastatytą 2010 m. Vilniaus mažajame teatre.
Vilniuje, Bernardinų gatvėje, name, kur 1822 m. gyveno poetas, yra įsikūręs jo muziejus.

Šaltinis: “Elektroninė literatūros chrestomatija 11 klasei“. Lietuvių literatūros tautosakos institutas. Vilnius. 2011, 619-630psl.

Įrašo “Biografija” komentarai: 6

  1. hadsbufbdsaufbadsbfuadsfuiadsuifudsbuibfuisabdfuibuidsfuisbduifbuidsbfuibsdufdsafusdufusdbuifbidsubfuidsuifuidsfbusdfubsiudfiudsbuifbudsbfuiadsi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s